© 2017-2019 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas 

Kelionės į Baltarusiją 2016/2017 m.: gudų identiteto paieškos

Rodūnės miestelyje (90 km į pietus nuo Vilniaus) gatvės pavadinimas: lenkiškai "Bažnyčios", baltarusiškai "Lenino". Šio Baltarusijos pasienio rajono gyventojų dauguma turi panašų identatetą į mūsų Vilniaus krašto. Dažnai jie vadinami tuteišais, nors patys save laiko lenkais. Prisirišę prie gimtojo krašto, prie savo mikrokosmoso, jie lengvai prisitaiko prie svetimųjų primestos kalbos, simbolių ir identitetų, o kasdienybėje kalba gryna baltarusių kalba ir išlieka turbūt tikriausiais visos šalies baltarusiais.

Baltarusijos pietvakariuose esančiose Katalikų bažnyčiose tradiciškai yra vartojama lenkų kalba. Nors gyventojai save laiko lenkais, tačiau lenkiškų mokyklų čia nebūta nuo Antrojo Pasaulinio karo laikų. Išmokyti rašyti ir skaityti rusiškomis raidėmis, žmonės nesupranta lenkiško rašto. Šioje maldyno ištraukoje (knyga publikuota 2013 m. Gardine), kurią radau vienoje Lydos krašto bažnyčioje, lenkiška malda perrašyta rusiškomis raidėmis, kad žmonės perskaitytų.

Šalia katalikiškų lenkiškai-gudiškų bažnyčių ir rusakalbių cerkvių, pietvakarinėje Baltarusijoje yra likusių mečečių ir musulmonų. Tai tie patys, kuriuos kadaise Vytautas atsivežė iš rytų ir apgyvendino aplink Vilnių. Lietuvoje jie beveik nematomi, o Gudijoje vis dar išlikusios senosios musulmonų bendruomenės. Ši Klecko mečetė yra veikianti.

XVI a. Radvilos kūrė savo lietuvišką protestantišką religiją. Taip bandyta sustiprinti Lietuvos kultūrinį, religinį ir politinį savitumą katalikiškos Lenkijos ir stačiatikiškos Maskvos atžvilgiu. Nors amžiaus pabaigoje didžioji Radvilų dalis grįžo į Katalikybę, tačiau evangelikai-reformatai išliko kai kuriuose Lietuvos (Kėdainiai, Biržai) ir Baltarusijos miestuose. Ši evangelikų-reformatų šventovė yra Zamostėje, kuri buvo didžiulėse Radvilų valdose keliasdešimt kilometrų į pietus nuo Minsko.

Baltarusijos žemės priėmė krikštą iš Bizantijos, būdamos Kijevo Rusios sudėtyje X a. Dėl šios priežasties, istoriškai priklauso stačiatikių pasauliui. Pagal legendą, iš karto po krikšto Pripetės upe prieš srovę į Turovą, vieną svarbiausių istorinių Baltarusijos centrų, atplaukė 10 kryžių. Žmonės juos pastatė pakrantėje ir meldėsi jiems apie tūkstantį metų. Šiandien vienas tų kryžių yra Turovo miesto kapinėse ir tikima, kad jis yra šventas. Šis kryžius didėja – auga ne tik į viršų bet ir į plotį. Apipintas legendų ir pasakojimų, jis yra tapęs svarbia piligrimystės vieta.

Vienas iš naujausių A. Lukašenkos projektų – Antrojo Pasaulinio karo muziejus Minske. Grandiozinis kompleksas didingai kalbantis apie pergalę prieš fašistinę Vokietiją. Kas dieną čia galima sutikti mokinukų grupes – šio muziejaus lankymas daugiau nei pageidautinas mokyklinėse programose. Atrodytų, jog tai tiesioginė Maskvos propaganda (ant muziejaus stogo milžiniška Sovietų Sąjungos vėliava), tačiau baltarusiai karą traktuoja kaip savo pergalę ir iki pat dabar ja didžiuojasi ir kalba daug daugiau nei mes, lietuviai, galime įsivaizduoti.

Rusijos-Baltarusijos draugystė toli gražu nėra tokia idiliška, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Šis didžiulis piešinys ant dviejų Minsko daugiabučių sienų simbolizuoja Maskvą (mergaitė) ir Baltarusiją (berniukas). Prieš maždaug metus buvo nežinomo dailininko "papuoštas" spygliuota viela berniuko gėlėse ir mergaitės vainike. Miesto valdžia vielą pašalino bet tik praėjus keliems mėnesiams.  

 

Kas yra baltarusis? Kokie pagrindiniai jo identiteto bruožai?

Baltarusija – tai nuo X a. vyraujanti stačiatikybė, nuo XV a. katalikybė, islamas, prie kurių XVI a. dar prisidėjo įvairios protestantų atšakos ir unitai;

– tai per amžius dominuojanti baltarusių kalba kasdienybėję, bažnytinė slavų kalba raštuose ir bažnyčioje. Pridėkime nuo XVI a. lenkų kalbą, vartotą elito ir XIX-XX a. vis labiau įsigalėjančią rusų kalbą;

– tai vis didėjantis prisirišimas prie LDK palikimo, bet tuo pačiu metu Antrojo pasaulinio karo garbinimas;

– tai paskutinė Europos diktatūra su sovietinio tipo ekonomine ir socialine sistema, bet taip pat ir pakankamai mobili visuomenė, svajojanti apie pro-vakarietišką ateitį.

 

Baltarusija – labai savitas kraštas su specifiniu identitetu, kuris menkai aprašytas ir dar menkiau mąstomas. Daugeliu atveju jis labai panašus į lietuvišką, tačiau tai jau atskira diskusijos tema.

 

 

Žymos:

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload