Lietuva – Baltarusija II

Baltarusija niekuomet nebuvo labai įdomi Lietuvai, nors istoriškai ir politiškai artimesnė labiau nei visos kitos kaimynės. Bendroje valstybėje gyvenome beveik šešis šimtmečius nuo XIII-XIV a. Nepaisant to, mažai žinome apie jos kultūrą ir istoriją. Šiandien ji asocijuojasi tik su diktatoriumi Lukašenka, atsilikusia ekonomika, izoliacija, artumu Rusijai, degradavusia kultūra ir tik dabar, pavėlavus bet šimtą metų, besiformuojančia nacija. Ši valstybė blanki ir neįdomi, o atsidarius Šengeno erdvei, mažai lankoma ir grimztanti į dar didesnę tamsą. Galima drąsiai konstatuoti, kad Baltarusija lietuviams yra nepatraukli, ypač jei ją priešpastatytume Skandinavijos, vakarų ar net vidurio Europos šalims.

Nesidomėti kaimynais yra blogai. Tai skatina saviizoliaciją, didina ksenofobines nuotaikas, kenkia kultūros, ekonomikos ir politikos vystymuisi. Atsiribojimas nuo kaimynų gali būti pateisinamas bet tik išimtiniais atvejais, o Lietuva ir Baltarusija šiandien tikrai nėra tokio atvejo pavyzdys.

Aš visuomet galvojau, kad Lietuvai reikia domėtis savo kaimynais, draugauti ir glaudžiau bendrauti su Lenkija ir Baltarusija, kaip istoriškai – kultūriškai ir politiškai – artimomis tautomis. Tačiau, kadangi Lietuva yra maža šalis, jai negalima pasiduoti vienos iš kaimynių „globai“. Per daug suartėjus su Lenkija, kyla grėsmė būti jos „prarytai“, todėl pasitelkus kolegas baltarusius galima svariau remti savo poziciją bendravime su Lenkija, o diskusijoje su baltarusiais – remtis Lenkija. Mažai šaliai reikia mokėti draugauti, gerbti kaimynus ir gebėti laviruoti. Tokia politika stiprintų Lietuvos kultūrines, ekonomines ir politines pozicijas regione. Šalis galėtų svariais argumentais grįsti savo, kaip vieno regiono lyderių, pozicijas. Iš kitos pusės, draugiška ir demokratinė Baltarusija būtų puikus buferis nestabilios Rusijos akivaizdoje.

Deja, domėjimasis ir draugavimas su kaimynas Lietuvoje toli gražu nėra prioritetas. Dar daugiau, visuomenėje tai kelia baimes ir isterijas.

Man atrodė, kad šiandien yra puikus laikotarpis patraukti baltarusius Lietuvos pusėn. Visi žinome, kad šiandien aktyviai formuojasi jų nacija, paremta baltarusių kalba ir sava (kaip priešstata sovietinei) istorija. Todėl šiandien idealus momentas įtakoti šį procesą pačioje jo formavimosi pradžioje. Reikia ne didinti saviizoliaciją, o atvirkščiai, skatinti lietuvių ir baltarusių kultūros veikėjų ir ypač istorikų bei kitų humanitarinių sričių mokslininkų bendravimą. Kadangi lietuvių lygmuo yra daug aukštesnis nei baltarusių, mes faktiškai taptume jų mokytojais ir jei nežlugdytume jų poreikio suformuoti savą kultūrą, galėtume ją paveikti taip, kad ji būtų draugiška mūsų atžvilgiu.

Prieš penkis metus inicijavome grandiozinius Baltarusijos tyrinėtojų kongresus, kurie kas metai vykdavo Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. Į juos suvažiuodavo 200-300 žymiausių baltarusių humanitarinių ir socialinių sričių atstovų, o taip pat iki 100 kitų valstybių mokslininkų (Lenkijos, Ukrainos, Rusijos, JAV, vakarų Europos ir kt.). Kaunas, faktiškai, tapo vieta, kurioje buvo kasmet diskutuojami svarbiausi Baltarusijos istorijos, literatūros ir kultūros bendrai klausimai. Tapo kasmetine tradicija, kad būtent Kaune buvo įteikiami prestižiškiausi baltarusių humanitarinių mokslų prizai.

Atrodė, tokia iniciatyva turėjo sukelti visuomenės bei įvairių institucijų susidomėjimą ir įsitraukimą. Tačiau įvyko atvirkščiai. „Tautiškai“ nusiteikę lietuviai, kariuomenės ideologai ir net Lietuvos Respublikos televizija pradėjo pulti šią iniciatyvą kaip žalingą Lietuvai.

Lietuvoje plačiai paplitusi nuomonė, kad baltarusiai nori atimti mūsų istoriją, o kai Lietuvos praeitis taps jų praeities dalimi, atsiras pagrindas tankais atvažiuoti į Lietuvą. Tai paviršutiniška, stereotipiška ir kvaila. Baltarusių istorinis pasakojimas, kuris kaip tik dabar formuojasi, mažai ką bendro turi su tokiais teiginiais. Iš vienos pusės jis mato Lietuvą ir lietuvius kaip ilgaamžį baltarusių partnerį, kuris yra teigiamas ir šiltai traktuojamas. Iš kitos pusės, būtent lietuviai buvo tie baltarusių draugai, kurie stojo petys į petį kovoje prieš Maskvos tironiją. Vienintelis dalykas, kurio prašo baltarusiai lietuvių – tai pripažinti, kad LDK teritorijoje gyveno ir gudai, kurie turėjo savo kalbą, kultūrą, įtakingus politikos ir kultūros veikėjus, kurių ignoruoti nereiktų. Jokie rimti baltarusių veikėjai, nei iš režimo nei iš opozicijos bloko nemąsto ir nemąstė apie Vilniaus ar rytų Lietuvos atsiėmimą.

Nepaisant tokios baltarusių pozicijos, šis naujasis baltarusių pasakojimas kelia didelį lietuvių susierzinimą, nes Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tampa ne vien lietuvių valstybe, o jos palikimas dalijamas kartu su baltarusiais. Dar grėsmingiau yra tai, jog žvelgiant paviršutiniškai, ši tautinė baltarusių istorija panaši į XIX a. antrojoje pusėje Rusijoje prasidėjusį vakarų rusizmo fenomeną. Jo ištakos buvo dar XVIII a., kai suformuluotos pagrindinės idėjos, kuriomis Rusija reiškė savo pretenzijas į LDK žemes. Buvo teigiama, kad senoji Lietuvos valstybė buvo tautiškai ir religiškai dominuojama baltarusių ir ukrainiečių (kurie tapatinami su rusais), o jų priešas buvo katalikai lietuviai ir lenkai. Kultūrine ir savimonės prasme slaviškai kalbantys ortodoksai buvę tokie patys ir Maskvoje ir LDK, todėl tai buvus vientisa erdvė, kurios vakarinę dalį (istorinę Lietuvą) beliko prijungti prie Maskvos XVIII a. pab. Dar šiandien, XX-XXI a. sandūroje, neretai tokios mintys naudojamas didžiojo kaimyno propagandoje, nukreiptoje prieš Lietuvą. Baltarusių nacionalinis naratyvas susiformavo vėliau nei vakarų rusizmas, todėl stipriai pastarojo buvo įtakojamas. Kai kurie jo teiginiai buvo perimti: lenkiškų įtakų atmetimas, koncentravimasis ties valstietiškomis problemomis, baltarusių tautos ribų apibrėžimas ir LDK traktavimas kaip baltarusių valstybės. Natūralu, kad tai gąsdina lietuvius, tačiau labai klaidinga būtų teigti, kad baltarusiškas nacionalinis pasakojimas yra vakarų rusizmo tąsa. Vakarų rusizmo pagrindinis tikslas – pateisinti agresiją vakaruose, o baltarusių tautinio naratyvo – konsoliduoti tautą. Pirmuoju atvejų yra išorėn nukreipta agresija, antruoju – vidun orientuotas, tautą rišantis naratyvas. Dar daugiau, šiame antrajame pasakojime labai aiškiai atskiriami rusai (maskvėnai) nuo baltarusių. Politine, o dažnai ir religine prasme jie aštriai supriešinami vienas su kitu. Apibendrinant vienu sakiniu – baltarusiai, kartu su sąjungininkais lietuviais ir lenkais, kaunasi su maskvėnais Oršos mūšyje (1514 m.) ir kovoja už savo religinę nepriklausomybę XVI-XVIII a. eigoje atsiversdami į katalikybę, tapdami unitais ar protestantais. Baltarusių nacionalinis naratyvas vaizduoja baltarusius kaip savos valstybės kūrėjus ir gynėjus, o ne rusų gelbėtojų laukiančius lenkų ir lietuvių pavergtus valstiečius. Pabrėždamas baltarusių kalbos svarbumą ir kovodamas prieš rusinimą, atsižvelgdamas į baltarusių daugiakonfesionalumą ir paneigdamas ortodoksijos viršenybę, siekdamas sukurti savo valstybę o ne būti Rusijos imperijos dalimi baltarusių nacionalinis naratyvas save atriboja nuo vakarų rusizmo ir kitų Rusijos teorijų, siekiančių pagrįsti ekspansiją į Vakarus.

Sunku patikėti, bet šiandien baltarusiai verčia į savo kalbą ir skaito daug daugiau lietuvių istorikų tekstų nei lietuviai baltarusių (vien tik ko verti ARCHE vertimų projektai). Lietuviai iki šiol neišsivertę nei vieno rimtesnio ir įtakingesnio baltarusių istoriko darbo ir nėra parašę Baltarusijos istorijos. Mes nenorime matyti kas dedasi Baltarusijoje, prisikuriame baubų ir po to patys jų bijome.

Panašu, kad nepakėlę aplinkos, t.y. pačių lietuvių, spaudimo, mes iškelsime Baltarusijos tyrinėtojų Kongresus, vykusius Kaune, į Lenkiją. Iškelsime ir kai kurių mokslinių žurnalų, susijusių su Baltarusija ir redaguotų bendrų lietuvių-baltarusių mokslininkų grupių, būstines. Lenkija jau daugiau nei dešimt metų nuosekliai formuoja pro-lenkišką baltarusių elitą. Būtent jų pinigais didžia dalimi finansuojama baltarusių opozicija. Iš Baltarusijos universitetų išmetami studentai ir profesoriai užuovėją randa Lenkijoje. Lenkijoje paramą randa ir iš „vilnietiškojo“ EHU išmesti tautiškai nusiteikę iniciatyvūs baltarusiai. Dabar, panašu, prieglobstį ten ras ir buvusi kaunietiškoji iniciatyva, tik joje jau nebus lietuvių...