© 2017-2019 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas 

Lietuva – Baltarusija I

Nepaisant didelių kalbinių, kultūrinių, politinių ir socialinių skirtumų, esu įsitikinęs, kad tarp lietuvių ir baltarusių yra daug daugiau panašumų nei skirtumų, ypač jei kalbame apie gilesnius kultūros ir mentaliteto klodus. 

 

Kartu su baltarusiais vienoje valstybėje gyvenome daugiau nei penkis šimtus metų. Klaipėda Lietuvos valstybei priklausė vos apie 100 metų, tuo tarpu, kai Minskas, Gardinas ar Polockas daugiau nei pusę tūkstančio metų. Politinė siena lietuvių ir baltarusius per visą istoriją skyrė tik du dešimtmečius tarpukaryje ir beveik 23 m., jei skaičiuosime nuo 1991 m. iki dabar. Su jokia kita kaimynine tauta mes neturėjo tokio ilgo ir glaudaus bendradarbiavimo. Tai negalėjo nepalikti savo pėdsako.

 

Du nepriklausomybės dešimtmečiai tarpukaryje ir laisvas demokratinis vystymasis po 1990 m. Lietuvą gerokai atitolino nuo Baltarusijos. Integravimasis į NATO ir ES, atrodo, padėjo paskutinį tašką. Šiandien mes daug labiau tautiškai ir valstybiškai subrendę, laisvesni, atviresni, drąsesni ir saugesni nei mūsų kaimynai. 

 

Vis dėl to, dėl ilgaamžės bendros istorijos Baltarusija lyg Lietuvos veidrodis*. Atidžiai žvelgdami į ją mes galime matyti patys save. Na, o atidžiai žvelgdami į Lietuvą matysime Baltarusiją. Giluminiai panašumai yra tokie stulbinantys, kad sunku susilaikyti jų neaprašius. O kai aprašai, net baisu pasidaro, kiek mums mažai trūko (o gal vis dar trūksta?) iki to kas atsitiko pas juos...

 

Baltarusija-Lietuva: Lygumos, miškai, vandeningos upės.

 

Vilniaus barokas. Lietuva ir Baltarusija panašios viena į kitą tuo, jog dominuoja lygumos, per jas tekančios plačios vandeningos upės ir miškai. Abu kraštai labai žali. Visą laiką LDK garsėjo savo giriomis ir neaprėpiamais dirbamais laukais. Būtent tai, o ne kalnai (kaip kad ir pietinė Lenkija) ar jūra (kaip Latvija ar Estija) buvo skiriamuoju krašto bruožu. Nors kaimai ir miesteliai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti visiškai skirtingi, tačiau taip nėra. Tiek Lietuvoje tiek Baltarusijoje dominuoja medinė architektūra. Tiesa, Lietuvoje jos likę daug mažiau nei pas gudus, bet daug daugiau nei pas kitus kaimynus. Gyvenvietės išsidėsčiusios plačioje erdvėje, o ne sugrūstos kaip įprasta Europoje ar net pas netolimus kaimynus. Kartais būna gana didelis darbas pervažiuoti, atrodo, visai nedidelę ir nereikšmingą Baltarusijos gyvenvietę, nes trobos su savo žaliais dirbamais sklypais užima didžiausius plotus. Prisiminkime, kad iki pat XX a. net Vilnius Vakarų keliautojų akimis visuomet garsėjo kaip ypač žalias, nesugrūstas, plačiai išsidėstęs miestas. Nors plačiai išsidėsčiusių gyvenviečių gausu ir į pietus bei rytus nuo Baltarusijos, tačiau yra dar vienas niuansas, kuris ją dar labiau priartina būtent prie Lietuvos. Tai XVIII a. visoje LDK statytos bažnyčios. Gaila, kad didžiulis jų skaičius Baltarusijoje buvo sunaikintas XIX-XX a., ypač rytinėje jos dalyje. Vis dėl to, vakaruose, pietuose ir šiaurėje jų vis dar daug išlikę, panašiai kaip Lietuvoje. Dažniausiai dvibokštės, į viršų besistiebiančios, banguotais ar tiesiog rokokokiškai prašmatniais fasadais, jos yra didžiulės ir akivaizdžiai dominuoja virš vienaaukščių-dviaukščių aplink išsimėčiusių namų. Keliaujant, neretai jos pastebimos dar iš labai toli. Tai taip vadinamas Vilniaus baroko ar rokoko (pas kaimynus – tai vadinama dar ir Baltarusišku baroku) stilius. Tik istorinėse LDK žemėse – Lietuvoje, Baltarusijoje, Latgaloje ir Palenkėje – galima rasti būtent tokį bažnyčių ir gyvenamųjų namų derinį, išskirtinę kompoziciją, darančią kraštą unikaliu visos Europos erdvėje. Ta Vilniaus baroko architektūra dar gali būti vienu argumentu dėl kurio baltarusiai Vilnių laiko savo miestu – juk didžioji dalis miesto pagrindinių statinių sukurta būtent šiame stiliuje. 

 

Lužkai Baltarusijoje. XVIII a. statyta Vilniaus baroko stiliaus bažnyčia dominuoja virš vienaaukščių, trikampiais stogais, dažnai medinių namukų. Taip atrodančių miestelių Lietuvoje ir Baltarusijoje yra šimtai.

 

Runkeliai ir bulbiašai. Abu kraštai pirmiausiai yra agrariniai, tokie buvo per visą LDK gyvavimo laikotarpį ir išliko per XIX a. Tik sovietai, po Antrojo Pasaulinio karo, investavę milžiniškus finansinius resursus, pasitelkę fizines represijas ir susidoroję su vietiniais elitais pradėjo industrines transformacijas. Kitaip nei Latvijoje, Estijoje ar Lenkijoje, kur procesas prasidėjo dar viduramžiais, Lietuvoje ir Baltarusijoje savas miestietiškas elitas susiformavo XX a. antrojoje pusėje. Nors ir iki tol miestų būta, tačiau jie buvo gerokai mažesni, o juose daugiausia gyveno “kitataučiai” – lenkai, žydai, rusai. Tas tradicinis “agrarinis” visuomenės pobūdis, kaip šleifas tęsiasi iki mūsų dienų. Taip kaip Lietuvoje yra menkinantis “runkelių” pavadinimas, taip Baltarusijoje yra “bulbiašai” (=bulviniai). Abu vartojami  pavadinti iš esmės tam pačiam –paprastam kaip “dvi kapeikos”, “sveikai mąstančiam”, viską žinančiam bet menko išsilavinimo žmogui, kuris dažniausiai dar homo bei xeno–fobiškas, na ir, aišku, antisemitas bei antiliberalas. Prisirišimas prie žemės ir “tradicijų” yra fatalinis, ignoruojantis bet kokios formos proto pasireiškimus ir geopolitinę logiką, todėl šiandien “runkelį” galėtų pakeisti frazė “žmogus referendumas”. Na, o kur tai privedė baltarusius, jau matome.

 

Rusija – bijome ir žavimės. Manau, kad tiek pat lietuvių kaip ir baltarusių (jei skaičiuotume proporcingai) nemėgsta rusų. Lietuvoje tie skaičiai turėtų būti daugiau mažiau tolygūs per visą šalį, o Baltarusijoje, aišku, jie gerokai didesni vakarinėje dalyje. Neatmenu rimtesnių apklausų (ypač atliktų Baltarusijoje), bet spėju kad taip yra. Paradoksaliai, neapykanta buvusiems okupantams (ir šiuolaikiniams agresoriams) nesumažina noro naudotis rusų kalba ir populiariąja kultūra. Lietuvoje nemažėja (o gal net auga) rusų kalbos klasės vidurinėse mokyklose, russkoje radio turi pakankamai pastovių klausytojų, o Baltarusijoje net provakarietiška opozicija tarp savęs neretai naudoja būtent rusų kalbą. Toks keistas neapykantos ir prieraišumo atvejis nėra kažkoks netikėtas. Tai būdinga daugeliui post-kolonijinių valstybių (o Lietuva ir Baltarusija būtent tokiomis ir yra) savo buvusios metropolijos atžvilgiu. Rusijos agresyvumas yra gąsdinantis. Tačiau, uždrausti rusų kultūros skverbimąsi būtų labai kvaila, nes tai galėtų duoti priešingus rezultatus, be to, cenzūros įvedimas nedera su laisve ir demokratija, nebent mes norime būti panašūs į Rusiją ir Baltarusiją. Pirmiausia, turbūt reiktų patiems susivokti kas su mumis vyksta, pažvelgiant į save pačiu per post-kolinijinę prizmę. Tokia savirefleksija leistų ramiau ir be isterijos įvertinti savo padėtį, susivokti kas gi vis dėl to Rusija mums yra.

 

Post-kolonializmas. Daugelis vidurio-rytų Europos tautų viename ar kitame laikotarpyje buvo dominuojamos didesnių kraštų. Ta dominavimas paliko gilų įspaudą. Čekijoje ir Vengrijoje tai buvo vokiečiai, Lenkijoje, panašiai kaip Latvijoje ir Estijoje – rusai ir vokiečiai. Lietuva ir Baltarusija unikalios tuo, kad čia užgrobėjais laikomi ne tik rusai, bet ir lenkai. Abi tautos turi aiškiai išreikštus kompleksuotus požiūrius į šiuos du kraštus iki pat mūsų dienų.

 

Lenkai ir rusai: tautinės mažumos. Abejose šalyse absoliučiai dominuoja titulinė nacija, sudarydama apie 80 procentų. Dvi didžiausios mažumos yra rusai ir lenkai. Abejose valstybėse lenkai gyvena gana kompaktiškoje erdvėje. Lietuvoje – tai rytų kraštas, Vilnija, o Baltarusijoje – pietvakarinė krašto dalis, Gardinas. Rusai, tuo tarpu, yra pasiskirstę po visą teritoriją, gyvena daugiausiai miestuose, ypač dideliuose. Jei lenkai abiem atvejais galėtų būti vadinami autochtonais (gyvena čia tikrai daugiau nei pusę šimto metų), tai rusai iš esmės yra nauji atvykėliai, atsikėlę sovietų laikais, kai vyko sparti šių kraštų industrializacija. Taip susiklostė, kad pastaruosius du dešimtmečius, abiem valstybėms tapus nepriklausomoms, titulinių nacijų požiūris į rusus beveik nepasikeitė. Nei jie per daug smerkiami nei mylimi, dažniausiai jų nepastebima. Tai iš esmės skiria mus, nuo Latvijos ar Estijos. Lenkai, tuo tarpu, tiek Lietuvoje tiek Baltarusijoje turi problemų. Abejose valstybėse puikiai susiorganizavę, Gudijoje jie kovoja su absurdiškais kultūros ir visuomeninės veiklos ribojimais iš diktatoriaus pusės, o Lietuvoje – su ne ką  mažiau absurdiškesniais draudimais rašyti raidę W. Tiek Lietuvos tiek Baltarusijos lenkai – tai daugiausiai sulenkėję vietiniai gyventojai. Tas lenkėjimas aktyviai vyko nuo XVI iki pat XX amžiaus vidurio. Akivaizdu, kad lenkėjimas vyko ne tik dėl prievartos iš bažnyčios ar ponų pusės, bet ir dėl to, jog lenkų kultūra tiems žmonėms atrodė patrauklesnė nei lietuvių ar baltarusių. Šiandien, didžioji dalis Gardino ar Vilniaus lenkų kalba bloga, maišyta lenkų kalba. Nepaisant to, jie save laiko lenkais, nori jais būti ir priklausyti šiam etnosui. Tačiau prisirišę prie savo gimtojo krašto, dauguma jų nori likti būtent Lietuvos ar Baltarusijos, o ne Lenkijos lenkais. Akivaizdu, kad abi titulinės nacijos iki šiol dar to nesuprato ir iš esmės vietos lenkus traktuoja kaip penktąją koloną, o tai juos verčia radikalizuotis. Vietoje to, kad turėtume lojalius Lietuvos lenkus, mes patys po truputį stumiame juos jau ne tik į Lenkijos, bet ir į Rusijos glėbį.

 

Vienas prieš visus, visi prieš vieną. Šiandieninės Lietuvos medijos pilnos isterijos apie informacinius karus. Sudaromas įspūdis, kad mus atakuoja ne tik Rusija (toli gražu!) bet ir Lenkija (tarp kitko, mūsų NATO partnerė) ir Baltarusija (na, bet kaip man buvo patikslinta, baltarusiai patys to nežino, kad kariauja prieš Lietuvą, nes yra kaip lėlės valdomi V. Putino). Visi nori atimti mūsų praeitį (LDK), mūsų sostinę, uostą ar dar kažką. Faktiškai, priešais yra visi kaimynai, išskyrus latvius. Anų matyt nebijoma tik dėl to, jog jie už mus mažesnis, o ir patys turi problemų su milžiniška rusų mažuma. Ne ką kitokia situacija Baltarusijoje, kuri dar prieš dvidešimt metų paskelbė apie “trečiąjį kelią”, atsiribodama nuo visų kaimynų. Dabar, oficialiai, jos priešais yra ir ES ir, galima sakyti, net Rusija, nesipykstama tik su Ukraina, kuri, panašiai kaip Lietuvos-Latvijos atveju, “turi problemų su milžiniška rusų mažuma”. Tokia politinė saviizoliacija, atliekama savo noru ir didžiuliu troškimu, Baltarusijoje yra gerokai toliau pažengusi nei Lietuvoje. Prieš kurį laiką, mums kažkaip pavyko save (tiksliau, savo tamsiąsias jėgas) nugalėti ir integruotis į Europą ir NATO. Belieka viltis, kad mūsų “baltarusiškoji mentaliteto pusė” nesustabdys tolimesnės valstybės integracijos į laisvąjį pasaulį, o bendravimą su kaimynais padaryti atviresniu, drąsesniu ir draugiškesniu. 

 

Nepasitikėjimas savimi. Lietuviai šiandien yra viena labiausiai migruojančių tautų Europoje. Socialinės apklausos rodo, kad jei galėtų, migruotų kas antras jaunas gudas. Didžiulė dabartinė lietuvių migracija neabejotinai turi ne tik ekonominį bet ir idėjinį pagrindą. Dažnas lietuvis įsitikinęs, kad Lietuva per daug skurdi ir provinciali, kad čia galima būtų nuveikti kažką rimto – sukurti verslą, baigti universitetą, pakeisti aplinką ir pilnavertiškai gyventi. Net savivalda mūsų krašte nėra išvystyta, jau nekalbant apie valdžios ir žmonių santykius, kurie pagrįsti abipusiu nepasitikėjimu, o kartais net ir neapykanta. Čia Lietus lyja ir mažai kas linksmo ir gero vyksta. Nepasitikėjimas savo jėgomis yra milžiniškas. Iš kitos pusės, savikritiškas ar žaismingas, tokią būseną analizuojantis požiūris priimamas piktai ir priešiškai. Atrodo, jog Lietuvos galios institucijos labai nori, kad ir toliau lietuviai liktų tokie patys – pesimistai be savirefleksijos. Baltarusiai yra lygiai tokie patys ir tai mus kardinaliai skiria kad ir nuo ukrainiečių, išėjusių į Maidaną, ar lenkų, besididžiuojančių savo maištinga ir turtinga kultūra. Tikėjimo savimi ir savirefleksijos problema yra tokia didelė, kad pas kaimynus tai dar 1995 m. išvirto į diktatūrą, o pas mus niekad nenuslopsta “stiprios rankos” – politikoje, kultūroje ir net istorijoje – ilgesys, lyg žvelgiant rytų kryptimi nesimatytų iki ko tai gali privesti. 

 

XVI-XVII a. sandūra: Radvilų rūmai Nesvyžiuje (Baltarusija) ir Valdovų rūmai Vilniuje. M. Ambrazo nuotraukos

 

Didybės valanda: Valdovų rūmai ir Nesvyžius. Paskutinieji 10-20 metų žymi lietuvių ir baltarusių posūkį į LDK laikus, ypač į XVI-XVIII a. Abi tautos vis labiau sureikšmina tą savo istorijos tarpsnį, kuris ilgą laiką buvo pamirštas, traktuotas kaip prolenkiškas, politinio degradavimo ir kultūros nuosmukio laikmetis. Tačiau jei Lietuvoje tai buvo matoma visą laiką, tai Baltarusijoje žavėjimasis LDK bangavo, tai sustiprėdamas tai susilpnėdamas. Nuo maždaug 2005 m. Gudijoje stebimas tikras LDK idėjos renesansas. Nesvyžiaus Radvilų rūmų atstatymas, prižiūrimas paties A. Lukašenkos, ir Valdovų rūmų atstatymas, pradžioje globojamas paties A. Brazausko, labai gerai iliustruoja šias tendencijas. Atsigręždamos į LDK laikus, abi šalys atstatė rūmus-simbolius ir įrengė muziejus faktiškai nuo nulio. Yra dar vienas stebinantis panašumas – šiems simboliams atkurti buvo investuotos milžiniškos sumos, tačiau pastatai tiek architektūros tiek meniniu požiūriu – labai nekokybiški, tiksliau sakant – pigūs. Nepaisant visko, abiem atvejais pirmoji užmačia buvo įgyvendinta – atstatytieji rūmai tapo svarbiais turistiniais, reprezentaciniais ir patriotiškai-emociniais traukos centrais. Dar vienas panašumas – taip kaip Vilniaus Valdovų rūmuose nerasite jokio reikšmingesnio Baltarusijos paminėjimo, taip Nesvyžiaus Radvilų rūmuose – jokios esmingesnės nuorodos į šiandieninę Lietuvą.

 

Kovos dėl istorijos. Baltarusiai yra vienintelė tauta, kurios toks didelis nuošimtis žavisi lietuviais. Deja, niekas nesižavi baltarusiais, todėl jie lieka pačioje lentelės apačioje... Juokingiausia, kad abi, į tokią beviltiškųjų padėtį save pastačiusios, tautos sumąsto, kad iš savo pačių praeities reikia “išmesti” visus kitokius t.y. tuos kurie šimtmečius gyveno šalia, buvo integruoti ir savi – lenkiškai, vokiškai, žydiškai, rusiškai ir kitaip kalbantys. Atsisakiusios savo XVI, XVII ir XVIII a., o iš dalies ir XIX-XX a. pr., elitų kaimynų naudai (pirmiausia lenkų), jos dar labiau panyra į depresinę melancholiją. O juk atsisakyta tų elitų buvo tik dėl to, kad jie kalbėjo ne ta kalba, nepaisant to, kad save laikė ir faktiškai buvo mūsų valstybės kūrėjais ir gynėjais... Be to, abi tautos dar randa laiko pasimušti dėl bendros praeities, kiekviena savaip bandanti įrodyti tai kas neįrodoma – kad LDK buvo tik jų vienų.

 

 

Abu žemėlapiai vaizduoja tą patį – Mindaugo Lietuvą, t.y. LDK pačioje valstybės susidarymo pradžioje (XIII a.). Tačiau baltarusiškame variante ta Mindaugo Lietuva apima Dzūkiją (lietuviai) ir dalį Juodosios Rusios (baltarusiai), o sostinė yra Naugardukas (baltarusių žemėse). Tuo tarpu lietuviškame variante Mindaugo Lietuva – išskirtinai lietuviškai kalbančios žemės. Skirtingai aprašius bendros valstybės istorijos pradžią gaunasi skirtingi visos jos istorijos pasakojimai. Lietuviai labiau linkę pabrėžti, kad LDK tai dabartinės Lietuvos Respublikos pirmtakė, nes LDK buvo sukurta lietuvių, o baltarusiai linkę pabrėžti neabejotiną savo indėlį ir pretenzijas į LDK palikimą, argumentuodami kad baltarusiai vieni arba kartu su lietuvių protėviais nuo pat pradžių kūrė LDK.

 

Iki šiol joks lietuvis nėra parašęs Baltarusijos istorijos. Nėra tokios net išverstos į lietuvių kalbą. Apskritai, lietuviai pastaruoju metu neišvertė nei vienos reikšmingesnės baltarusio istoriko, filosofo ar šiaip žymesnio intelektualo knygos. Panaši situacija ir Baltarusijoje. Mažai vienas kitu domimės. Kiekvienas kapstomės savo smėlio dėžėje apsėsti įsivaizduojamų problemų ir grėsmių. Manau, kad tam tikrą lietuvių mentalinį lūžį galėtų žymėti atsisukimas į kaimyną ir atidesnis įsižiūrėjimas į save šiame unikaliame, istorijos sukurtame  veidrodyje.

 

*Veidrodžio metaforą, kalbant apie Lietuvą ir Baltarusiją, pirmą kartą išgirdau naudojant VDU prof. G. Mažeikio, maždaug prieš metus ar daugiau.

 

Share on Facebook
Share on Twitter
Please reload

Please reload